Vaiko adaptacija mokykloje. Ką reikėtų žinoti tėvams?
„Tie, kurie pasiklysta kelyje į mokyklą, niekada neras savo gyvenimo kelio.“
Paauglystė – gyvenimo tarpsnis tarp vaikystės ir suaugusiojo amžiaus. Ji trunka nuo fizinio lytinio brendimo pradžios iki tol, kol pasiekiama savarankiško suaugusio žmogaus socialinė padėtis. Paauglystės amžius gana sąlygiškas. Kai kurie autoriai nurodo ją esant nuo 12 iki 18 metų, kiti paankstina paauglystės pradžią ar pavėlina jos pabaigą. Po to eina jaunystės periodas.
Specialistai vieningai sutaria, kad sėkminga pirmoko adaptacija mokykloje daugiausia priklauso nuo to, kaip vaikas paruošiamas mokyklai šeimoje, nuo to, kokios jam yra perduodamos žinios apie tai, kas jo laukia.
Pradėję lankyti mokyklą, vaikai patenka į naują aplinką, mokosi prisitaikyti prie mokyklos reikalavimų, susipažįsta su kitais mokiniais, mokytojais, palaipsniui įgyja savarankiškumo savikontrolės, dėmesingumo įgūdžių, t. y. adaptuojasi naujoje vietoje. Vaiko adaptacija mokykloje gali trukti iki 6 mėn., kiekvienam vaikui ši trukmė ir pats adaptacijos procesas gali būti skirtingi.
Viena iš žodžio „Adaptacija“ [lot. adaptatio — pritaikymas, priderinimas] reikšmių yra žmogaus prisitaikymas prie kintančių gyvenimo sąlygų, aplinkos. Paprasčiau tariant, tai savo vietos aplinkoje radimas.
Kalbant apie vaiko adaptaciją mokykloje galime skirti dvi jos formas:
• Fiziologinę adaptaciją. Ji yra susijusi su dienos režimo pokyčiais. Šią adaptaciją galima palengvinti iš anksto taikantis prie mokyklos dienos režimo, laikantis subalansuotos mitybos, fizinio krūvio, stiprinant vaiko imunitetą.
• Psichologinę adaptaciją. Ši adaptacija kiekvienoje šeimoje vyksta skirtingai ir priklauso nuo šeimyninės aplinkos, vaiko temperamento, charakterio ypatybių, vaiko bendravimo su bendraamžiais patirties ir pan. Palengvinti šią adaptaciją galima palaikydami vaiką, skatindami jo savarankiškumą ir pasitikėjimą savo jėgomis bei savivertę ir supažindindami su tuo, kas jo laukia.
Vaikui pradėjus lankyti mokyklą, tėvai gali pastebėti šiuos simptomus:
• Gali atsirasti tokie fiziniai simptomai kaip blogas ar neramus miegas, pilvo, galvos skausmai, didesnis ar dingęs apetitas, greitas nuovargis, pykinimas, vėmimas ir pan. Vaikas taip pat gali sakyti, kad nenori eiti į mokyklą, tačiau taip pat gali būti pastebimi tik aukščiau nurodyti fiziniai simptomai be aiškiai išreikšto nenoro į mokyklą. Šie simptomai rodo apie vaiko patiriamą su mokyklos lankymu ir adaptacijos procesu susijusį stresą, kuriam įveikti reikalingas laikas, aiški struktūruota aplinka, dienos režimas, paprastos ir suprantamos taisyklės bei tėvų kantrybė.
• Dėl naujos informacijos pertekliaus vaikas gali atrodyti pasimetęs, užmaršus. Susisteminti naują patirtį galima padedant vaikui ją struktūruoti, t.y. paaiškinti dienos eigą: kokia pamoka seka kokią, ką atlikti pirmiau, ką paskui, kur ir kaip susidėti knygas.
• Pradėję lankyti mokyklą vaikai yra priversti atsiskirti nuo tėvų ir dėl to jaučiasi nesaugūs ir pasimetę. Vaikams pradėjus lankyti mokyklą, taip pat gali pasireikšti nuotaikų kaita, vaikas gali atrodyti suirzęs, nerimastingas, dirglus, piktas arba liūdnas, prislėgtas, verksmingas. Patiriamas stresas gali sąlygoti tiek padidėjusį vaiko uždarumą, tiek agresijos ar pykčio proveržius. Uždaresnio tipo vaikas gali jaustis prislėgtas, nes dar mokykloje nerado artimų draugų ar vaikas gali jaustis nerimastingas ar nepasitikintis savimi dėl to, kad jam sunku įsisavinti naujas žinias, ar jis nevisiškai supranta, ko iš jo yra reikalaujama.
Skatindami vaiko pasitikėjimą savimi, tėvai turėtų vaikui suprantamais žodžiais paaiškinti kas yra adaptacija, kad visi žmonės, net ir suaugę, naujose situacijose jaučiasi nedrąsiai, yra pasimetę, o aplinka jiems atrodo grėsminga. (Prisiminkite savo pirmąją dieną mokykloje ar vasaros stovykloje, kai tėvams išvažiavus, norėdavosi taip pat išvažiuoti.) Ir tik pamažu vis geriau pažindami naują aplinką ir įgydami naujų žinių ir gebėjimų, tampame vis kompetentingesni ir labiau savimi pasitikintys.
Rekomendacijos:
- E. Eriksonas psichosocialinę asmens raidą suskirstė į tarpsnius ir teigė, kad kiekviename tarpsnyje asmuo susiduria su tam tikru iššūkiu. Jei su šiuo iššūkiu sėkmingai susidorojama, pereinama į kitą raidos stadiją.
- Paauglystės (nuo 12 m.) laikotarpiu vaikas susiduria su identiškumo-vaidmenų neaiškumo iššūkiu, t. y. jis nori išsiaiškinti, kas jis yra, siekdamas seksualinio, etninio, profesinio identiškumo arba jaučiasi „pasimetęs“.
- Anot E. Eriksono, paauglystės laikotarpiu perėjimas nuo vaikystės į suaugusiojo amžių yra labiausiai svarbus. Paaugliai tampa labiau nepriklausomi, bando planuoti ateitį karjeros, santykių, šeimos, apsirūpinimo būstu srityse ir siekia sėkmingai adaptuotis visuomenėje. Šiuo metu intensyviai aiškinantis asmenines vertybes, formuojant įsitikimus ir tikslus, taip pat formuojasi asmenybės identiškumas.